egzistencialistinė pedagogika

egzistencialistinė pedagogika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Dabarties pedagogikos kryptis, grindžiama egzistencijos filosofija. Jos pradininkas – danų rašytojas, filosofas ir teologas S. Kierkegoras (XIX a. pirmoji pusė), o kūrėjai – XX a. filosofai M. Heidegeris, K. Jaspersas, Ž. P. Sartras, G. Marselis, A. Kamiu. Šiai krypčiai atstovauja O. Bolnovas ir kiti pedagogai. Ugdymo tikslu laikomas savęs pažinimas, asmenybės laisvės ugdymas. Pedagogai turį ginti asmenybę, saugoti jos savitumą, bet asmenybė, jos esmė – neprieinama, jos pažinti negalima. Manoma, kad pedagogikos objekto (vaiko, žmogaus) taip pat negalima pažinti, todėl pedagogika, kaip mokslas, neturįs pagrindo. Egzistencialistai reikiamai nevertina mokymo turinio, nes jie nusistatę prieš mokslą ir jo reikšmę. Jų nuomone, geriausiu atveju mokslas esąs tik hipotezės, technika – kelias į žmonijos ir individualybės pražūtį. Mokymo tikslas – padėti mokiniams suprasti save ir kitų žmonių, pvz., istorijos veikėjų, emocinius išgyvenimus. Gamtos mokslų mokymo turinys nekelia asmenybės vystymosi klausimų, pedagogai egzistencialistai reikalauja daugiau dėmesio kreipti į humanitarinius mokslus, auklėjimo klausimus. Humanizmą skelbdami aukščiausiu doroviniu principu jie smerkia egoizmą, propaguoja altruizmą, tačiau tai turi būti laisvas individo pasirinkimas. Vienintelė esminė atsakomybė – atsakomybė sau, savo sąžinei. Jie mano, kad aplinka daro labai menką poveikį asmenybės, jos dorovės plėtotei, o prievartinis auklėjimas pagal žmogiškas dorovės normas esąs tik individualybės niveliavimas. Vienintelis savęs tobulinimo būdas – saviaukla. Egzistencialistinė pedagogika, turėdama tikslą ugdyti asmenybę, gebančią laisvai rinktis, iš principo priimtina, nepriimtinas jos kraštutinis individualizmas. Egzistencializmu grindžiama šiuolaikinė humanistinė psichologija ir vadinamoji humanistinė pedagogika. kilmė lot. existentia – buvimas